kerepėkas

kerepė̃kas sm. (2) 1. žr. kerėpla 1: Nesukapok šitos šakos – iš jos išeis geras kerepė̃kas Jrb. 2. nevikrus, gramozdiškas žmogus: Kur tokį kerepė̃ką galima da į svečius vestis! Vv. Man geriau užsimušti, o ne tokį kerepėką už vyrą turėt BsMtII100. Seni, kerepė̃ke, kur kepersioji? Br. 3. baidyklė: Petras, persirengęs į kerepė̃ką, ėmė gąsdinti žmones Bd.

◊ kerepė̃ką mùšti tokį vaikų žaidimą žaisti (sustojus ratu, stengtis lazdom numušti viduryje pastatytą trišaką medelį): Vaikai, einam mùšt kerepė̃ką! Jrb.